800 km pėsčiomis – Camino de Santiago

Kiekvienas, kuris yra ėjęs Camino de Santiago, galėtų papasakoti tikrai nemažai. Informacijos apie šį kelią internete yra daug. Šiame puslapyje pateikiama daugiau asmeninė patirtis, įspūdžiai, kilusios idėjos, išbandymai, pasiruošimas bei svarbiausi dalykai. Keliauti pėsčiomis 800 kilometrų pasiryžta ne kiekvienas. Piligrimų tikslas šios kelionės metu – pasiekti Santiago De Compostela miestą. Dar kitaip šis kelias vadinamas šv. Jokūbo keliu, kuris veda per Ispaniją iki pat Santiago De Compostela katedros. Katedroje ilsisi šv. Jokūbo palaikai. Pasak istorijų prisilietus prie jo kapo – atleidžiamos visos nuodėmės. Šį kelią pėsčiomis nusprendėme įveikti ir mes. Visus 800 km ir netgi daugiau įveikėme per 24 dienas. Kaip mums sekėsi ir nuo ko pradėjome apie viską trumpai, skaitykite toliau.

Apie Šv. Jokūbo kelią sužinojome iš, visą kelią nuėjusio, draugo. Jo įspūdžiai sudomino ir mus. Pasidomėję, kiek daugiau internete, ryžomės keliauti vasarą. Žinojome, kad bus karšta ir kelias bus kiek sudėtingesnis, tačiau vistiek minties nepakeitėme. Dauguma keliauja vėsesniu oru t.y. rudenį (kiek teko girdėti, rudenį laikosi 25 laipsniai karščio), tad vasarą einančių žmonių kiek mažiau. Toliau sprendėme, kuriuo Camino keliu norėsime eiti. Šiuo metu jų yra įvairiausių, tiek nuo Paryžiaus ar Portugalijos, tačiau tikrasis Camino kelias prasideda nuo Prancūzijoje esančio miestelio Saint Jean Pied de Port ir baigiasi prie Santiago De Compostela miesto katedros. Dar kitaip šis kelias vadinamas Prancūziškuoju keliu ir laikomas tradiciniu. Šį kelią ir pasirinkome nukulniuoti.

Apie ėjimą pradėjome galvoti nuo sausio mėnesio, tad iš karto nusipirkome batus. Batai – labai svarbūs, jeigu ruošiatės šiai kelionei. Juos nešiojome iki pat išvykimo tam, kad nepritrintų kojų ėjimo metu, na bent jau mes to tikėjomės. Vėliau ieškojome, kaip galėtume nuvykti iki reikiamo taško, tad suradome skrydį iš Vilniaus į Londoną ir iš Londono į Biarritz‘ą. Bilietus į priekį pirkome gegužės mėn., o išvykome liepos mėn. Atgal bilietų nepirkome, nes nežinojome kada tiksliai finišuosime, o ir patys nelabai norėjome spraustis į laiką. Nusprendėme atgal bilietus pirkti nužingsniavus pusę kelio. Kitas svarbus dalykas – kuprinės. Kuprinė neturėtų viršyti 10 proc. Jūsų kūno masės, o geriausia, kad kuprinė svertų kuo mažiau. Įsigyję kuprines, sudarėme daiktų sąrašą ir susikrovėme tik pačius reikalingiausius ir svarbiausius daiktus. Vyriška kuprinė svėrė apie 4 kg, o moteriška apie 7 kg. Kiek plačiau apie patį ėjimą, patyrimus, emocijas, apie skrydžių/traukinių bilietus ir jų kainas, batus, ką dėjomės į kuprines, kokius ėmėme drabužius ir kt. pateikiama apačioje.

APIE ĖJIMĄ

Kaip ir minėjau, skridome iš Vilniaus į Londoną ir iš Londono į Biarritz‘ą. Atvykus į Biarritz‘ą, viešiuoju transportu vykome iki Bayonne traukinių stoties (autobusą radome iš karto išėję iš Biarritz‘o oro uosto). Atvykus į traukinių stotį, kiek pavėlavome, kadangi traukiniai į Saint Jean Pied de Port vyksta ne per dažniausiai (Išvykimo laikai: 08:19, 11:51, 15:05, 18:10 arba traukinio tvarkaraštis). Nuo oro uosto iki traukinių stoties autobusu apie 20 min. kelio. Sulaukę traukinio, nuvykome tiesiogiai į St Jean Pied de Port. Atvykome vėlai, tad St jean Pied de Port miestelyje turėjome iš anksto išsinuomavę kambarį per Airbnb.

   

Pailsėję, eiti pradėjome kitą dieną – 8 val. ryte. Pirmiausia susiradome piligrimų ofisą adresu: Amies du Chemin de Saint Jacques at 39 rue de la Citadelle, prieš atvykstant reikėtų pasidomėti darbo laiku. Ofise užsiregistravome, sumokėjome mokestį, kuris yra 2 eurai už žmogų, ir gavome kiekvienas po piligrimo pasą. Piligrimų pasuose reikėjo rinkti antspaudus, kuriuos galima gauti tiek alberguose, bažnyčiose ar užeigose. Piligrimų pasas yra būtinas jeigu keliaujate Camino, kadangi be jo Jūs neturėsite galimybės apsistoti alberguose ir kitų privilegijų. Taip pat tai žymėdavo, kad įveikėme atitinkamą atstumą. Mes savo pasuose žymėdavome tik albergų antspaudus, kuriuose apsistodavome, to tikrai pilnai užteko. Piligrimų ofise ir pačiuose alberguose gausu įvairiausių žemėlapių, kuriuos galite įsigyti, jeigu norite susižymėti savo maršrutą. Mes nusipirkome, pirmąjame alberge žemėlapio knygelę, kurioje sužymėti dienos siūlomi ėjimo atstumai, albergų informacija, kelių didesnių miestų žemėlapiai ir kt. Knygutė tikrai naudinga, galėjome preliminariai nusistatyti iki kur norėjome eiti, žinojome apie kelio nelygumus, taip pat kuriuose kaimeliuose yra parduotuvė (pasipildyti vandens atsargas). Knygutės kaina apie 8 eur. Teko girdėti ir apie Camino programėlę, kurioje gali rasti visą inofrmaciją, tačiau programėlių naudojimas iškraus telefono bateriją, o pasikrauti įrenginį gali būti ne taip paprasta. Alberguose ir piligrimų ofisuose esančios knygos, bukletai, lankstinukai – daug naudingesni negu atsisiųsta programėlė.

Užsiregistravę piligrimų ofise, gavę pasus – nusipirkome vandens ir pradėjome savo pirmuosius žingsnius. Viso kelio metu yra vandens šaltinių, kuriuose galima nemokamai į savo tarą prisipilti vandens, tačiau vandens skonis ne koks. Mes visada vandenį pirkdavome parduotuvėje. Pradžioje vandens ėmėme kiekvienas po 2 l vėliau po 1,5 l, buvo ir taip, kad vienam žmogui teko nešti 1 l, o kitam 0,5 l. Jeigu svarstote keliauti vasaros metu, tad pirmąją kelionės dieną pasirūpinti vandeniu ir kažkiek maistu reiktų ypatingai. Kadangi pirmieji 26 km yra sudėtingesni (kopimas į 1430 m Pirėnų kalnais). Vandens punktų toje atkarpoje ne per daugiausiai. Gerai reiktų pagalvoti ir apie kuprinės svorį. Pradžioje jaučiasi nepatogumas, maudimas pečių srityje, vėliau kuprinė tampa kūno dalimi ir pradedi jos nebejausti. Jeigu fiziškai esate mažiau aktyvus, kopti su dideliu svoriu ant pečiu bus tikrai sudėtinga. Šeip visos kelionės metu yra galimybė eiti be kuprinės. Ji gali būti pervežama, į nurodytą vietą, už 5 eurus. Teko matyti žmonių einančių su lazdomis, mat jos palengvina ėjimą, tačiau mes jų neturėjome. Kadangi kuprinės daug nesvėrė, didelio spaudimo kojoms nebuvo – jautėmės gerai ir be lazdų. Lazdos atrodė tik bereikalingas svoris, kurį turi tystis kartu su savimi.

       

Sunkiausia eiti pirmosiomis dienomis, kadangi daugiausia galvoji apie kelią bei kaip geriau pastatyti koją, kad ant kokio akmens neatsistojus. Negalvokite, kad visą kelią ėjome tik lygiu, gražiu asfaltu. Ėjome ir per žvirkelį, per karvių/ožkų/arklių mėšlą, per akmenis ir kt. Didžiausias skausmas kojoms tekdavo, kai reikėdavo nusileidinėti nuo kalvų per akmenis. Tuomet prisitrindavo daugiausia puslių. Taip taip – pūslių, nors ir batai buvo „pranešioti“ gerą pusmetį. Jas gydydavome atsargiai pradūrus ir dezinfekavus, nenuplėšus pūslės odelės – leisdavome nudžiūti. Vakarais žaizdai leisdavome „kvėpuoti“, o ėjimo metu patepdavome jodu ir uždėdavome „kvėpuojančio“ pleistro. Svarbiausia stebėti, gerai dezinfekuoti, nenuplėšti pūslės odelės ir leisti, esant galimybei, žaizdai kvėpuoti. Kojų pūslės viena iš didžiausių piligrimų problemų.

   

   

Per dieną darydavome kelis trumpus sustojimus (10 ar 15 min) ir vieną ilgesnį (apie 30 ar 60min, priklausydavo nuo to, kaip jausdavomės). Sustojimų metu visuomet ištraukdavome kojas iš batų. Pirmosiomis dienomis nueidavome po 22-27 km, vėliau atstumus didindavome. Sąrašas, kiek kilometrų per dieną nueidavome ir kuriuose miesteliuose nakvodavome:

1. St Jean Pied de Port -> Roncesvalles 26 km;
2. Roncesvalles -> Larrasoana 27 km;
3. Larrasoana -> Cizur Menor 21,3 km;
4. Cizur Menor -> Lizarra/Estella 41,2 km;
5. Lizarra/Estella -> Los Arcos 22 km;
6. Los Arcos -> Logrono 28 km;
7. Logrono -> Azorfa 36,8 km;
8. Azorfa -> Viloria de Rioja 29,7 km;
9. Viloria de Rioja -> San Juan de Ortega 32,5 km;
10. San Juan de Ortega -> Burgos 27,5 km;
11. Burgos -> Hontanas 31,5 km;
12. Hontanas -> Boadilla del Camino 26 km;
13. Boadilla del Camino -> Carrion de los Condes 26 km;
14. Carrion de los Condes -> Sahagun 39 km;
15. Sahagun-> Mansilla de las Mulas 37,5 km;
16. Mansilla de las Mulas -> La Virgen del Camino 27,5 km;
17. La Virgen del Camino -> Astorga 42,5 km;
18. Astorga -> Foncebadon 25,6 km;
19. Foncebadon -> Cacabelos 42,3 km;
20. Cacabelos -> Alto do Poio 46,6 km;
21. Alto do Poio -> Sarria 33,5 km;
22. Sarria -> Hospital de la Cruz 32,5 km;
23. Hospital de la Cruz -> Arzua 43,5 km;
24. Arzua -> Santiago de Compostela 39 km.

Nakvodavome specialiuose piligrimams skirtuose namuose, dar kitaip vadinamais albergais. Teko sykį miegoti hostelyje, kadangi vieną naktį neišsimiegojome, dėl pašalinių knarkimo. Negana to, kad kėlėsi anksčiausiai už kitus, sugebėjo šlaminti maišiukais ir surengė tikrą šviesų šou. Žodžiu, tą naktį pasilinksminome ir nusprendėme sekančią naktį praleisti ramiau. Nakvojant alberguose reikėtų turėti ausų kamštukus, bet tą naktį ir jie nepadėjo.

   

Į albergus priima tik tuos, kurie turi piligrimų pasą. Jeigu jo neturėsite, teks pagalvoti apie nakvynę hostelyje arba palapinėje. Hostelių kainos nemažos – mažesniuose kaimeliuose mažiau 30 eurų galite ir nerasti, o šeip jų kainos vyrauja nuo 25 eurų (bent jau vasaros metu). Jeigu nakvoji hostelyje, ten taip pat gali gauti antspaudą. Su palapinėmis yra kiek kitokia situacija: ją pasistatyti galite nevisur. Nemažai yra draustinių, tad palapinių statyti negalima. Teko matyti prie miestų ir kaimelių palapinių miestelio ženklų: juose yra dušas, tačiau vėl gi už vietą teks susimokėti. Čia rasite informaciją apie vietas, kur galima statyti palapinę. Kadangi visą laiką nakvodavome alberguose, mokėdavome dažniausiai po 5 eurus, kartais po 7 eurus už žmogų. Dažniausiai miegodavome vienoje bendroje patalpoje kartu su kitais, tačiau keletas albergų turėjo pasidarę atskirus dviviečius kambariukus.

   

Alberguose yra dušas, skalbyklės: galima išsiplauti drabužius už papildomą mokestį arba išsiskalbti drabužius patiems. Jeigu planuojate drabužius skalbtis patys, paimkite porą drabužių segtukų kadangi dažnai būna vėjuota. Taip pat alberguose yra virtuvė, kurioje galima pasigaminti pačiam (indų ir kt. įrankių pilna) arba galima pasiimti už papildomą mokestį vakarienę/pusryčius. Miegodavome miegmaišiuose, nes nežinia, kas prieš tai tose lovose miegodavo. Šeip duoda vienkartinius patalinės užvalkalus, juos užsivelki ir miegi ant viršaus miegmaišyje. Rozečių, kai kuriuose alberguose neperdaugiausiai, reikėdavo sulaukti kol ateis eilė pasikrauti telefoną ar kitą įrenginį. Piligrimų ofise gavome nemažą visų albergų sąrašą, kuriame sužymėtos albergų kainos, telefonų numeriai ir kita papildoma informacija. Jį duoda nemokamai arba galite atsispausdinti iš čia. Alberguose po 22 val. turi būti išjungtos šviesos, tad dažniausiai turėdavai eiti miegoti. Kai kuriose vietose piligrimai švęsdavo iki pat paryčių su gitaros garsais ir dainomis, tad ramų miegą galėdavai pamiršti.

Pradžioje valgydavome užeigose/kavinėse arba pirkdavome maistą vietinėje parduotuvėje. Viskas atrodė skanu ir šviežia, tačiau klydome. Kartą vietinėje parduotuvėlėje nusipirkome prancūzišką batoną su sūriu, mėsa ir daržovėmis. Atrodė lyg ir „šviežias“ maistas, bet bevalgant aptikome krūvą mažų baltų kirmelaičių. Atnešus atgal, pardavėja net nenustebo, grąžino pinigus, o mums pasakius, kad reikėtų peržvelgti likusius produktus, ji tarė „No no no, it‘s fresh“. Šviežiai neatrodė – visur aplinkui skraidė musės, kurios tupdavo ant neuždengto maisto. Po šio įvykio viską valgėme tik tai, kas supakuota. Situacija nesikeitė ir einant toliau, visur kavinėse buvo pilna musių, kurios lygiai taip pat tupdavo prieš 15 min iškeptos picos. Matėme ir tokią situaciją: katik iškeptus prancūziškus batonus pristato į parduotuvėlę, neįpakuotus deda ant mašinos stogo arba pasikiša po prakaituota pažastimi, o poto deda tiesiai ant prekystalio. Na vaizdelis nekoks. Taigi, eidami visuomet su savimi turėdavome nusipirkę kokių obuolių, bandelių, sausainių ir kitos negendančios užkandos.

Eidami sutikome žmonių iš įvairiausių šalių. Daugiausia sutikome: italų, ispanų, vokiečių, amerikiečių, korejiečių. Sutikome ir vieną lietuvį, ot tai buvo džiaugsmo! Pirmąjame alberge turi pažymėti, kokiu tikslu keliauji: religiniu, kultūriniu, sporto ar kitu tikslu. Kiekvieno piligrimo keliavimo priežastis, kiek teko bendrauti, yra vienoda. Dažniausiai Camino keliauja norėdami pabėgti nuo rūpesčių, darbo, kasdieninės rutinos. Kartais pasirodydavo, kad patys žmonės nesupranta, kodėl jie šį kelią eina. Camino kelyje yra ir vagių, jie apsimeta paprastais piligrimais. Vieniems dingo batai, kitiems pinginė ar „Iphonas“. Tokius lengva atskirti nuo kitų, jie vaikšto su krūva nereikalingų daiktų. Jeigu apsistoji alberge ir lažkur išeini, geriausia brangiausius daiktus pasiimti kartu su savimi. Yra tokių žmonių, kurie šį kelią keliauja autobusu, pasižymi antspaudus piligrimų pasuose ir keliauja autobusu toliau. Tokie keliauja tik dėl sertifikato. Dauguma pradeda žygiuoti likus 100 km iki Santiago De Compostela. Sertifikatui gauti reikia būti nuėjus ne mažiau 100 km. Tad paskutiniuosiuose kilometruose žmonių ypatingai daug. Camino keliu daug keliaujančių dviračiu, jiems irgi yra atskiras kelias, bet dažniausiai jie važiuoja tuo pačiu keliu, kur eina pėstieji. Matėme ir tokių, kurie visą Camino kelią bėga arba keliauja su riedučiais. Gali pamatyti vaiką 10 metų ar 60 metų vyrą. Skaudžiausia buvo matyti, kaip žmogus kopia į kalną arba eina per žvirkelį basomis. Apskritai, tai visos kelionės metu teko daug bendrauti, susipažinti ir kalbėtis su žmonėmis, nes jie eina šalia, už ar priekyje tavęs. Esi visiems įdomus. Dažniausiai klausdavo iš kur esame bei kiek kilometrų nuėjome ir dar kiek ketiname nueiti. Visuomet kažką sutiksi ir išgirsi žodžius „buen camino!”, tad atsakai tuo pačiu.

Kelionės metu atsikeldavome 7 val. ryte ir iš albergo išeidavome apei 8val. ryto (iki šio laiko reikėdavo išeiti iš albergo). Anksčiau atsikėlus greičiau pasieksite dienos tikslą ir mažiau eisite per Ispanijos kaitrą, nes kažkur apie 10 val. pradeda kaitinti saulė. Apie pietus termometrų stulpeliai rodydavo 35 ar 42 laipsnius šilumos. Kartais, susidėję daiktus iš vakaro, keldavomės 5 val. ryte ir tyliai pasišalindavome, kad nieko nepažadinti. Deja kiti žmonės, kurie keldavosi 5 val. ryte darydavo atvirkščiai: šlamendavo maišeliais, kalbėdavosi „pašnibždomis“ lyg jų niekas negirdėtų ir mosikuodavosi su telefono LED šviesomis. Atrodydavo, kad kitiems žmonėms tu nelabai rūpėdavai. Juk nevisi nori keltis 5 val. ryto. Vieni keliasi 6 val. kiti 7 val. ryto, bet po tokių žmonių būdavai priverstas keltis anksčiau. Ryte, kol saulė dar nebūdavo kaitri, be sustojimų nueidavome nuo 8 iki 15 km. Kartą nuėjome netgi visus 20 km. Kiekvienas kelią eina skirtingai. Per dieną galima ir 15 km nueiti. Reiktų žiūrėti, kaip jaučiatės, kokia situacija su kojomis. Jeigu matote, kad tikrai silpna geriau tą dieną nueiti mažiau, o kitą dieną porą kilometrų daugiau. Nuėję 400 km nusprendėme savo kelionę įveikti greičiau, tad mažiau 25 km stengdavomės neiti. Ilgainiui 35 km per dieną buvo vieni niekai. Paspartinus judėjimą jau nebesutikdavome anksčiau sutiktų žmonių. Taigi jeigu išeidavome apie 8 val. ryto, tai savo dienos tikslą pasiekdavome dažniausiai apie 18 val. Kai kur eidavome lėtai neskubėdami, kai kur kiek greitesniu žingsneliu, bet per save niekada nelipdavome. Svarbiausia būdavo ateiti iki albergo užsidarymo. Didžioji dalis jų užsidarydavo 21 val.

       

Visas kelias yra pažymėtas geltonomis rodyklėmis ir mėlynais ženklais, su geltona kriauklyte jame. Nereikia galvoti kur kada pasukti, o ir pasiklysti sunku. Kai kuriuose vietose galima pamatyti išsišakojančius kelius, su skirtingais atstumais. Mes pasirinkdavome visada didesnį atstumą, tai senasis Camino kelias. Vietomis geltonos rodyklės gali nuvesti tuo keliu, kuriuo nereiktų eiti, o į kokią užeigą ar kokią kitą siūlomą lankytiną vietą. Tokiu atveju, dažniausiai reikia grįžti atgal. Taip visą dieną eini ir seki geltonomis rodyklėmis, keliauji iš vieno kaimelio/miesto į kitą. Viso kelio metu galima pamatyti ir aplankyti daug įvairių bažnyčių. Dažniausiai visos bažnyčios atidarytos, reta kuri buvo užvėrusi duris.

   

   

Įveikus visą kelią, Santiago De Compostela piligrimų ofise reikėjo atsižymėti, kad baigėme kelią. Gavome sertifikatus. Juos kiekvienas gauna nemokamai nuėjęs ne mažiau 100 km. Sertifikatuose įrašytas atstumas – 775 km, tačiau žinojome, kad nuėjome daug daugiau, kadangi vaikščiojome papildomai, rinkomės ilgiausius maršrutus, tad 800 km tikrai pasiekti. Piligrimų ofise paklausia, kaip sekėsi eiti, ar patiko ir už nueitą kelią padėkoja. Beja, dar pasiūlo įsidėti sertifikatą į spec. skirtą jam cilindrą „kad nesusilamdytų“ už papildomą kainą. Santiago de Compostela mieste, visi kelią įveikę piligrimai susirenka prie katedros. Ten jų galima pamatyti ne vieną gulinėjantį, vaikštantį, sėdintį. Ilgai neužsibuvome prie katedros, kadangi tuo metu buvo atliekami restauravimo darbai. Tą pačią dieną patraukėme link Santiago de Compostelos traukinių stoties. Sulaukę reikiamo traukinio, pajudėjome link Madrido, iš kurio vėliau skridome į Vilnių.

   

Camino pasirodė kiek komercializuotas dalykas ir siekiantis pasipelnyti. Nuėję visą kelią neįvyko kažkoks stebuklas, bet davė tam tikrų pamąstymų, susipažinome su žmonėmis, pamatėme Ispanijos gamtos, kaimelių, miestų, išmokome kelis žodžius ispaniškai, sustiprėjome kiek labiau fiziškai. Ėjimo metu daug nesikalbėdavome, tad buvo šiokia tokia ramybė, daugiau pasibūdavai su savimi, su savo mintimis. Po nueitų 800 kilometrų, dabar nueiti 20 ar 40 kilometrų yra vieni juokai. Buvo ir taip, kad nuėjus daugiau nei puse kelio norėjosi viską mesti ir vykti namo, tačiau einant supratome, kad nieko nėra neįmanomo ir mesti tai ką norėjome įveikti nebuvo prasmės. Pradėjome vedami vienokių minčių, o baigėme siekdami visai kitų tikslų. Keliaudami atgal namo vienas kito paklausėme, ar eitume dar kartą Camino? Atsakėme vienareikšmiškai – ne, bet išbandyti tikrai buvo verta. Tai buvo įdomi patirtis mums, bet šios kelionės metu tikėjomės visai ko kito.

SKRYDŽIŲ IR TRAUKINIŲ BILIETAI

Kaip ir buvo minėta, bilietai į priekį pirkti gegužės mėn., o atgal – kelionės metu nuėjus daugiau nei pusė kelio. Neperkant bilietus atgal neįsispraudžiat į terminus, nereikia apie tai galvoti ir kažkur skubėti. Nuo pusiaukėlės, maždaug žinojome kada pasieksime galutinį tikslą ir pridėjome +2 dienas į priekį. Viena bėda ta, kad perkant bilietus paskutiniosiomis dienomis – brangesni.

Bilietų kainos į priekį (1 asm.):
Vilnius -> Londonas 44,97 €; (skrydis)
Londonas -> Biarritz‘as 76,31 €. (skrydis)
Biarritz‘as -> Saint Jean Pied de Port* 7,60 €.

*Vykome traukiniu. Bilietus pirkome traukinių stotyje. Apie maršrutą ir tvarkaraštį žiūrėti čia.
Iš viso vienam žmogui: 128, 88 €.

Bilietų kainos atgal (1 asm.):
Santiago De Compostela -> Madridas* 43 €;
Madridas -> Vilnius** (skrydis)

*Vykome traukiniu su nacionaline geležinkelių bendrove „Renfe“. Bilietus pirkome traukinių stotyje. Apie maršrutą žiūrėti čia, tvarkaraštis žiūrėti čia.
**Pirkome du atskirus bilietus, tad vienas kainavo 188,69 €, kitas 161,15 €.
Iš viso vienam žmogui: ~232 €.

BATAI

Į kelionę ėmėme vieną porą batų ir šlepetes. Šlepetės daugiau buvo skirtos einant į dušą arba vakarais išeiti pasivaikščioti. Batai patys svarbiausi, kadangi kelias įvairus: žvirkelis, smėlis, asfaltas, pieva, akmenys…Ėjome daug, tad ieškojome, kad būtų patogūs ir kiek minkštesniu padu. Batus įsigyjome „Sportsdirect“ parduotuvėje: moteriški žiūrėti čia, vyriški žiūrėti čia.

KUPRINĖS

Kuprinė šioje kelionėje atlieka svarbią dalį, tai buvo antroji pagal svarbumą prekė po batų. Nesidomėjome tiksliai kokių jų būna, bet žinojome, kad norime mažų, patogių, su papildomomis kišenėlėmis ir dirželiais, kuriais būtų galimybė susisekti ties liemeniu. Kuprines radome „Sportsdirect“ parduotuvėje – žiūrėti čia. Nežinojome, kokios talpos turėtų būti kuprinės, tad išsirinkome kiekvienas po 25 L. Iš pradžių galvojome, kad bus per mažai, tačiau besikraunantis daiktus – ši mintis dingo. Į 25 L talpos kurpinę tikrai nesusidėsite visų namų ir nereikalingiems daiktams vietos nebus. Kaip anksčiau buvo minėta, kuprinė neturi viršyti 10 proc. Jūsų kūno masės. Pasirinktomis kuprinėmis likome patenkinti ir po visos kelionės.

DRABUŽIAI

Tikslas buvo turėti lengvesnius ir kuo mažiau sveriančius drabužius. Drabužius taip pat nusipirkome „Sportsdirect“ parduotuvėje. Daug nesvarstę išsirinkome sintetinius. Apačioje pateikiami moteriški ir vyriški drabužiai, kurie buvo įsigyti:

Moteriški drabužiai:

 

Po 1vnt.
ilgesnės ir trumpesnės kelnės;
Žiūrėti čia

 

2 vnt.
maikutės su rankovėmis;
Žiūrėti čia

 

1vnt.
maikutė be rankovių;
Žiūrėti čia

 

1vnt.
striukė/švarkas*;
Žiūrėti čia

*Ši striukė yra vaikiška, bet ji tiko puikiai. Dydis – Medium. Striukytė prie apykaklės turi susidedantį kapišoną nuo lietaus.

Kiti mot. drabužiai: šortai (būtini jeigu ketinate keliauti taip pat šiltuoju metų laiku), keletą porų kojinių (įeina ir kiek šiltesnės kojinės) ir apatinis trikotažas.

Vyriški drabužiai:

 

2 vnt.
maikutės su rankovėmis;
Žiūrėti čia

 

1 vnt.
šortai;
Žiūrėti čia

 

1vnt.
ilgesnės kelnės;
Žiūrėti čia

 

1 vnt.
striukė/švarkas*;
Žiūrėti čia

* Striukytė prie apykaklės turi susidedantį kapišoną nuo lietaus.

Kiti vyr. drabužiai: keletą porų kojinių (įeina ir kiek šiltesnės kojinės) ir vyr. apatinis trikotažas.

HIGIENOS PRIEMONĖS

Kadangi turėjome tik rankinį bagažą, tad viską turėjome supilstyti į 100ml buteliukus ir mažiau. Nusipirkome 1vnt. kelioninių indelių rinkinį, į kurį supilstėm šampūnus, kremą nuo/po saulės, įsidėjome 100ml dantų pastos tubelę ir keli mažesnius indelius mot. kremo, taip pat ir antiperspirantus. Į kelionę neimta: mot. kosmetikos priemonės (t.y. nei blakstienų tušo, nei lupų blizgesio ar kompaktinės pudros, to tikrai nereikės tokioje kelionėje 🙂 ).

KITOS NAUDINGOS PRIEMONĖS

LED žibintuvėlis – reikalingas einant anksti ryte, kai lauke dar tamsu. Patarimas: nešvieskite jais alberguose rytais arba vakarais po 22 val.

Lietpaltis – turėjome pasiėmę, tačiau nepanaudojome. Kadangi kelionės metu lietaus nebuvo. Šeip ši priemonė yra reikalinga, jeigu norite, kad nesušlaptų nei Jūsų daiktai nei Jūs patys.

Kepurė nuo saulės – geriausia, kad būtų kepurė, kuri uždengtų ausis. Keliaujant vasarą ji tikrai naudinga, kitaip saulės smūgis – garantuotas.

Palapinė – taip buvome pasiėmę ir palapinę, tačiau jos nepanaudojome. Kadangi albergų kainos nebuvo tokios aukštos, tad per visą laiką nakvodovame alberguose ir vieną kartą hostelyje. Vienintelis mūsų paimtas nereikalingas daiktas ir papildomas svoris.

Pinigai – geriausia turėti grynuosius jau atvykus į Ispaniją, nes Camino kelyje bankomatų ne per daugiausiai. Kaikurie bankomatai nepriima kortelės. Albergai bei kaimo parduotuvės priima tik grynuosius.

Miegmaišis – būtinas. Alberguose galite negauti antklodės, o ir naktimis kai kuriuose vietose vėsoka net ir vasarą. Kaip buvo minėta, alberguose duodami patalinės užvalkalai, bet juos užsivilkus, patariama miegoti vistiek miegmaišyje.

Rankšluostis –  kiekvienas ėmėme po 1 vnt. Reiktų, kad jis būtų nedidelis ir mažai svertų.

Kojų pleistrai – vienas iš reikalingiausių daiktų. Reikėtų pasiimti įvairių (mes buvome prisipirkę Compede) ir po kelis vienetus. Šioje kelionėje kojų pūslės – neišvengiamos. Tiesa, išgydžius pirmąsias pūsles, kojas pradėjome tepti vazelinu, tai padėjo išvengti papildomų pūslių.

Ausinukai – daug laiko praleidome tyloje, mėgavomės ramybe, tačiau būdavo ir taip, kad norisi paklausyti muzikos.

Planšetinis kompiuteris – daiktas, kurį naudojome iš dalies. Jo daugiau reikėjo įsigyti bilietams atgal namo, susirasti papildomos informacijos apie maršrutą, taip pat naudodavome, kaip navigaciją. Internetą galima gauti užeigose ir daugumoje albergų. Tai nėra daiktas, kurį reikėtų pasiimti kartu su savimi šioje kelionėje, tačiau mūsų atveju jį turėjome.

Vaistinėlė – buvome įsidėję nuo galvos, pilvo, dantų skausmo, „angliukus“ bei nuo pykinimo vaistų. Šių vaistų nepanaudojome, bet niekada negali žinoti. Taip pat ėmėme tvarstį „bintą“, vatos, servetėlių. Dezinfekavimo skystį (jodą) nusipirkome Ispanijoje. Šeip vaistų galima įsigyti ir jau nuvykus vietoje, bet mes norėjome turėti iš anksto.

Dokumentai – šios kelionės metu reikia turėti pasą ar asmens tapatybės kortelės. Kadangi to reikalauja apsistojant alberguose. Kiti dokumentai, kuriais pasirūpinome mes, tai Europos sveikatos draudimo kortelė.

Ausų kamštukai – ėmėme tam, kad nakvojant albeguose miegotume ramiai be jokio triukšmo. Tačiau tam tikrais atvejais ir ausų kamštukai nepadėdavo. Na su tuo, reiks susitaikyti.

Papildomi reikalingi daiktai: dantų šepetukai, drėgnos servetėlės, telefono pakrovėjas, ausų krapštukai, nagų karpiklis, skutimosi priemonė, lupų vazelinas, šukos (kuo mažesnės ir lengvesnės), mažas maišelis daiktams susidėti (tuo atveju jeigu ketinate išeiti pasivaikščioti po miestą/kaimuką). Moterims: gumelės susirišti plaukus, maža dildė ir pincetas.

Fotoaparatas – kaip gi be nuotraukų. Kelionės metu vistiek norėsite kažką įamžinti.

Telefonas – juos turėjome tik paskambinti ekstra atveju. Bereikalingai nenaudojome, nes pasikrauti vėliau būdavo sunku. Alberguose dažniausiai visos rozetės būdavo užimtos, tad reikėdavo palaukti kol atsiras laisva vieta. Apskritai galima „prasiversti“ ir be telefono. Jis mažiausiai buvo reikalingas.

DAUGIAU APIE PINIGUS

Mūsų dienos išlaidos buvo albergas ir maistas. Per dieną išleisdavome nuo 20 eurų iki 64 eurų (už 2 asm.). Brangiausia buvo pirmoji diena (Roncesvalles kaimelyje): albergo kaina 10 eurų (už 1 asm.), vakarienė 10 eurų (už 1 asm.), pusryčiai 7 eurai (už 1 asm.), pietūs kepyklėlėje + vanduo parduotuvėje apie 10 eurų (už 2 asm.). Tad pirmoji diena atsiėjo 64 eurus (už 2 asm.). Albergų kainos vyraudavo nuo 5-10 eurų (už 1 asm.). Maistas priklauso nuo to, kur valgai ar gaminiesi pats, dažniausiai užtekdavo nuo 10 iki 15 eurų (už 2 asm.). Kita dalis pinigų, tai traukinių ir lėktuvų bilietai.

---

Tikimės, kad informacija pateikta šiame puslapyje padėjo sužinoti kiek daugiau apie šv. Jokūbo kelią ir radote sau kažko naudingo. Jeigu turite klausimų – į juos bus atsakyta komentaruose.

Buen camino besiruošiantiems keliauti ar keliaujantiems!

Dar kelios akimirkos iš kelionės:

www.mazuudesign.com